Aplankiau savo rožes. Akivaizdu, kad šią vasarą jos bus žymiai mažesnės… Kelių – gal ir visai netekau, nors… norisi tikėti stebuklu, kas ne kartą pasitvirtino, tik su žymiai stipresnėmis rožėmis.
O dabar – vartau praėjusių vasarų nuotraukas ir klausausi muzikos...
Taigi... Prisiminimų vasaros. Didysis rožynėlis. Ir vėl neapsieita be pavasarinių prieskonių. Dar sniego pudra šiek tiek pabarstyta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą