Praėjęs sezonas buvo sunkus mano rožėms. Prieš tai buvusi šilta žiema sugundė eksperimentui – rožių visai nedengiau (na, išskyrus kelias vijoklines). Deja, užėję šalčiai nušaldė viską, kas buvo virš sniego dangos. O kadangi ta danga pas mus buvo gan maža, tai beveik visas šakas pavasarį teko nupjauti. Liko tik kelios atsparios šalčiui ir tos kurioms teko laimė būti uždengtoms. Per daug nepergyvenau, maniau tai tik į naudą – gera proga atsinaujinti. Ir tikrai – rožės kabinosi į gyvenimą, atsiaugino naujus ūgliukus, krovė pumpurus. Bet... kartą, atvažiavus nebepažinau savo kiemo – viskas vėl buvo patrumpina beveik iki žemės. Stirnos! Matyt rožės joms ypatingas delikatesas, nes kai aplink tiek žalumos stirnos renkasi būtent jas.
Antras prisikėlimas rožėms buvo kur kas sunkesnis, smarkiai nusivėlino žydėjimas, užėjo baisūs karščiai, sausra. Tik rudeniop, atvėsus orams ir prasidėjus vis dažnesniam lietui rožės vėl subujojo. Vėl auginosi šakas, krovė pumpurus, skleidė žiedus, žadėdamos pagaliau pradžiuginti nors ir vėlyvu, bet tikėjausi ilgu, iki pat žiemos šalčių žydėjimu. Ir vėl – bet... Ir vėl stirnos! Nepamiršo savo gurmaniško „restorano“. Prieš žiemą jos beveik visada apsilankydavo, padėdamos man nulapinti šakas ir aš užtai ant jų nepykau, bet kad taip anksti...
Šiai žiemai jau nebeeksperimentavau – kruopščiai visas apdengiau. Ramiai laukiam pavasario tikėdamasi, kad stirnos susiras delikatesų ir miške.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą