Kvapniausios rožės

Kvapniausių Mano Kiemo rožių penketukas. Jų yra tikrai ne penkios – dauguma rožių turi stipresnį ar silpnesnį kvapą. Deja, daugiau netilpo į „puokštę“ – tikriausiai teks „skinti“ dar ne vieną… Na, o šios per praėjusias vasaras užsirekomendavo, kaip pačios pačiausios… 

 

Kvapniausių Mano Kiemo rožių puokštę skiriu Lina's sounds, savo balsą padovanojusiai rožėms, o tuo pačiu ir šiam įrašu.

 

Taigi, vokalas: Lina's sounds • Smell of roses at night... beautidul midlle east sounds https://www.youtube.com/watch?v=exQcg1WPbJM&t=0s

Mėgstamiausias Nikės žaidimas

Tai pats mėgstamiausias mūsų naujos katytės Nikutės žaidimas. Jo dėka Špunkutė pamatė, kad šunys nėra tokie baisūs ir pavojingi, kaip jai iš pradžių pasirodė. 

 

Noras žaisti buvo toks stiprus, kad nugalėdavo net baimę. Jei žaidimo pradžia dar būdavo atsargi – vis sustojant, pasidairant į šalis, tai įsijautus į žaidimą vis dažniau ir dažniau pasimiršdavo, kad reikia saugotis ❤️

Pavasarėja. Pasivaikščiojimas su šunimis

Vėl savaitgalis. Ir vėl ilgas, ramus pasivaikščiojimas su šunimis jau pavasarėjančiais laukais. 

Paklausykim, kaip Lietuvos paukščiai savo balsais skelbia pavasarį. Gero žiūrėjimo 🙂

Ir purvai, ir lietūs šunims nebaisūs

Sekmadienio maršrutas į laukus. Joks purvas, joks lietus mums nebaisus 😎

Sena sodyba, rožės ir šunys

2021 metų vasara. Sena, siekianti net XIX a. sodyba, kurioje auga rožės ir 'atostogauja' mano padėjėjai visuose sodo/daržo darbuose šunys Mauriukas ir Laukė.

Nuo žiemos... iki žiemos

 

Praėjęs sezonas buvo sunkus mano rožėms. Prieš tai buvusi šilta žiema sugundė eksperimentui – rožių visai nedengiau (na, išskyrus kelias vijoklines). Deja, užėję šalčiai nušaldė viską, kas buvo virš sniego dangos. O kadangi ta danga pas mus buvo gan maža, tai beveik visas šakas pavasarį teko nupjauti. Liko tik kelios atsparios šalčiui ir tos kurioms teko laimė būti uždengtoms. Per daug nepergyvenau, maniau tai tik į naudą – gera proga atsinaujinti. Ir tikrai – rožės kabinosi į gyvenimą, atsiaugino naujus ūgliukus, krovė pumpurus. Bet... kartą, atvažiavus nebepažinau savo kiemo – viskas vėl buvo patrumpina beveik iki žemės. Stirnos! Matyt rožės joms ypatingas delikatesas, nes kai aplink tiek žalumos stirnos renkasi būtent jas. 

 

Antras prisikėlimas rožėms buvo kur kas sunkesnis, smarkiai nusivėlino žydėjimas, užėjo baisūs karščiai, sausra. Tik rudeniop, atvėsus orams ir prasidėjus vis dažnesniam lietui rožės vėl subujojo. Vėl auginosi šakas, krovė pumpurus, skleidė žiedus, žadėdamos pagaliau pradžiuginti nors ir vėlyvu, bet tikėjausi ilgu, iki pat žiemos šalčių žydėjimu. Ir vėl – bet... Ir vėl stirnos! Nepamiršo savo gurmaniško „restorano“. Prieš žiemą jos beveik visada apsilankydavo, padėdamos man nulapinti šakas ir aš užtai ant jų nepykau, bet kad taip anksti... 

 

Šiai žiemai jau nebeeksperimentavau – kruopščiai visas apdengiau. Ramiai laukiam pavasario tikėdamasi, kad stirnos susiras delikatesų ir miške.

Katiniškos draugystės pradžia

Nauji metai prasidėjo švaros procedūromis 🙂 Vanilis ir Nikė, kurią netikėtai net sau patiems, vis dažniau pavadiname Špunke. Ir jai tas vardas kažkaip limpa. Na toookia ji smulkutė. 

Nors Nikės pažintis su senbuviais nebuvo lengva, dabar panašu, kad bent jau su Vaniliu mezgasi draugystė. Su šunimis kol kas - atskira kalba.

Vanilis ir Nikė

 

Pirmosios pažintys. Vanilis nors ir labai nedrąsiai, mėgina kibinti Nikę. Nikei matosi irgi įdomu. 

 

Va tokios va, buvo pirmosios pažindinimosi akimirkos. Vėliau abu po truputį drąsėjo. Buvo laikas, kai Vanilis tiesiog užatakuodavo Nikę dėmesiu – visur ir visada iš paskos.

Nikė

2021 spalio mėnesį prie mūsų darbo netikėtai atsirado smulkutė, panašu, kad paaugliukė katytė. Pradžioje turėjau vilties, kad bus priklydus. Katytė buvo labai jauki, meili, einanti prie žmogaus, tik labai pasimetusi. Paskelbėme per FB, kreipėmės į prieglaudą... tačiau šeimininkai taip ir neatsirado. Atsiliepė žmogus, norėjęs pasiimti ją į savo ūkį pelėms gaudyti. Bet taip viskas susidėliodavo, kad kai tik atvažiuodavo katytės – ji kažkur vis būdavo dingus. O orai nelepino – nors dienos dar buvo pakenčiamos, naktys – labai šaltos, prasidėjo lietūs. Nebegalėjau jos vėl palikti gatvėje. „Susipakavom“ ir išvažiavom į vet. kliniką apžiūrai. Ten atliko tyrimus – viskas kaip ir gerai tik rado ausų erkutes. Paskyrė gydymą. Ir... mūsų namuose atsirado dar viena išduota širdelė. 

Jei Vanilis labai lengvai rado kontaktą su šunimis, Nikės (toks katytės vardas) pradžia buvo labai sunki. Stresas visiems – ir mūsų senbuviams, ir katytei. Vanilis iš karto dingo ir kelias dienas pratūnojo savo slėptuvėje. Šunys nesuprato ar čia piktintis, ar čia pažindintis, ar bijoti naujokės. Katytė jau ne tik, kad šnypštė, bet tiesiog urzgė ant jų. 

Negana to, pora savaičių stengėmės saugoti nuo tiesioginio katytės ir saviškių kontakto, siekiant išvengti užsikrėtimų rizikos. Vėliau – sterilizacija, kuri katytei praėjo neįtikėtinai sunkiai. 

Matėm, kaip stresuoja mūsų gyvūnai, jautėme, kad katytė irgi kenčia. Pasitaikydavo akimirkų, kai imdavom abejoti ar teisingai pasielgėme... 

Prireikė daug kantrybės, tačiau iš lėto situacija kaip ir gerėjo. Palengva viskas stojosi į savo vietas... 

Ir štai – Nikė jau nebebijo būti kartu su šunimis, nors dar kiek pasisaugodama, bet mėgina pro pat juos praeiti, net kartais surizikuoja apuostyti, o ypač patenkinta būna, kai Laukė laižo jai užpakaliuką.

Prisiminimų vasaros. Projektas „Akmenys“

 

Dar vienas mano rožynėlio kampelis. 2020 m. vasaros projektas „Akmenys“. 

 

Žemėje, kur dabar auga šios rožės, po velėna – storas sluoksnis akmenų. Kasdama duobes, prirausdavau jų krūvas. 

 

Sprendimas, ką su jais daryti, atėjo savaime. Augant rožėms, pasidarė sunku landžioti tarp jų su žoliapjove. Norėdama pasilengvinti tiek pačių rožių, tiek pievutės apie jas priežiūrą, ryžausi pertvarkoms. 

 

Pirmiausia reikėjo išrausti velėną ir išlupti tose vietose esančius akmenis, kad tarpuose tarp rožių galėčiau susodinti daugiametes, o takelius ir apvadus grįsti tais pačiais akmenimis. Kadangi dirbti galėjau tik išeiginėmis – darbai užsitęsė iki rudens. 

 

Taigi, „prieš“ ir „po“.

Prisiminimų vasaros. Didysis rožynėlis

Aplankiau savo rožes. Akivaizdu, kad šią vasarą jos bus žymiai mažesnės… Kelių – gal ir visai netekau, nors… norisi tikėti stebuklu, kas ne kartą pasitvirtino, tik su žymiai stipresnėmis rožėmis. 

O dabar – vartau praėjusių vasarų nuotraukas ir klausausi muzikos... 

Taigi... Prisiminimų vasaros. Didysis rožynėlis. Ir vėl neapsieita be pavasarinių prieskonių. Dar sniego pudra šiek tiek pabarstyta.