Prisiminimų vasaros. Kiemas

Prisiminimų vasaros: su rudenėjančiais ir pavasariniais prieskoniais. Rožių kiemas / iš Mano Kiemo rožynų.

Sniegas, saulė ir šunys

Mauriukas ir Laukė ♥ ... ir vėl per sniegą. Tik šį kart provėžomis ir jau pramintais takeliais.

Šunys sniegynuose

Pasivaikščiojimai sniegynuose. 

 

Visą naktį, o gal ir ilgiau snigo. Išėjus su šunimis pasivaikščioti nesimatė nė kelio, nė takelio – vien sniegas. Bridome per jį beveik dar nepravaikščiotais laukais ir... skendome pusnyse 🙂

Laukė ir Vanilis siautėja

Nesibaigiantys pasidūkenimai Vanilio su Lauke būdavo... Man bežiūrint širdis stodavo. Bet jie matyt žino ribas – kol kas viskas sėkmingai. O su laiku ir aktyvumas mažėja, žaidimai retėja. Nors... dar būna visko.  

Šį kart Laukė 'kalbina' Vanilį žaisti... nors dažniau būna atvirkščiai 🙂

Vanilis

Vanilis ilgai nerado savo Žmogaus, bet užtai rado Laukę… Nuotraukose: Vanilio vaikystė nuo pat pirmos nakties mūsų namuose

Vienintelis iš Mano Kiemas įvairiaspalvių katinėlių penketuko dar neradęs savojo Žmogaus liko pats smulkiausias ir pats nedrąsiausias – Vanilis (ilgai manėm, kad Vanilė). 

Kurį laiką jis su mama gyveno pas globėją. Vanilio mama tada maitino dar kelis iš po balkono paimtus, tik vos-vos atsimerkusius kačiukus. Moteris nebenorėjo, kad Vanilis trukdytų naujiems įbroliams ir įseserėms, todėl prieglaudos darbuotojos jį perdavė kažkada pas juos dirbusiai dar kitai globėjai. Deja, labai nesėkmingai... 

Apie Vanilio persikraustymus sužinojau vėlų sekmadienio vakarą. Toks staigus pasikeitimas sukėlė kažkokį tai nerimą. Labai rūpėjo įsitikinti, kad jam naujoje vietoje viskas gerai. Išsiaiškinau kontaktus ir nedelsdama paskambinau. Deja, pokalbis privertė dar labiau sunerimti. Moteris kalbėjo labai miglotai. Supratau tik tiek, kad „jei jo nepasiimsite dabar – ryto jis nesulauks“. 

Atsidūriau aklavietėje. Reikėjo kažką daryti, o ką daryti nežinojau. Prieglauda paimti geriausiu atveju galėjo tik rytoj. Pas mane du šunys, kas maniau visiškai nesuderinama su nauju katinų giminės gyventoju. O baisiausia – vyras, šaukiantis, kad "mano namuose kačių nebus". 

Ir vis dėl to, kaip vienintelį išsigelbėjimą mačiau TIK savo namus. 

Taigi, sekmadienio naktį, lietui lyjant, nepaklausiusi šaukiančio vyro, drebančia širdimi ar priims mano šunys, lėkiau antrą kartą gelbėti Vanilio... 

Kas liečia šunis, pradžia nebuvo tokia baisi, kaip įsivaizdavau. Tačiau su vyru buvo gerokai prasčiau. Kad jis pamiltų Vanilį prireikė beveik metų – iki tol katinėlis buvo tik „niekam nereikalingas daiktas“. 

O, kad Vanilis liko mūsų namuose „kaltas“ mano gimtadienis. Didžiausia vyro gimtadienio dovanėlė buvo LEIDIMAS pasilikti Vanilį. Dovanėlė ne visai įprasta, nes ją lydėjo kai kurios sąlygos. Viena jų – „jeigu nuskriaus MANO šunis - jam gresia emigracija“. Sąlygos, sąlygom, bet nuo tada Vanilio statusas šiuose namuose pasikeitė iš 'laikinai' į 'dovanėlė'.

Mano kiemo katinėliai

2018 metų ruduo. Šie metai man kažkaip užderėjo... beglobiukais. 

Vasarą šuo įsiprašė „gelbėjamas“. O prieš kelias savaites, nuvažiavus į kaimą, vis matau, kaip mano šunys vaikosi katę, kuri tai įsilipa į medį, tai po to nušokus, užbėga į namo pastogę. Aš, jau pasimokiusi su šunim, buvau atsargesnė su gelbėjimais. Nepuoliau jos jaukintis ar vežti maisto – raminausi, kad gal bus kokia atsitiktinai atklydusi iš kaimynų ar dar iš kur, o iki žiemos gal susiras sau tinkamesnį prieglobstį negu mūsų negyvenama sodyba. Na, jeigu jau kartais nutiktų taip, kad užsiliktų pas mus – kūriau planus, kaip reikės privežti žiemai daug maisto (išsiaiškinau, kad katės vienu kartu visko nesuvalgo, tik tiek kiek joms reikia), kažkaip prisijaukinti, kad pavasarį galėčiau pagauti ir sterilizuoti, nes jaučiau kad čia katytė (labai smulkutė) ir bus problemų su šeimynos pagausėjimu. Tik galvos skausmas buvo vanduo – žiemą jis užšals, o po sauso reikės atsigerti.

Tačiau... problema užklupo žymiai anksčiau. Sekmadienį nuvažiavusią ir tik įėjusią pro duris, pasitiko gailus kniaukimas... Užsiropsčiau ant aukšto, apėjau visus užkaborius – nieko, o kniaukimas netyla. Galvoju – be prožektoriaus nieko nebus. Belipant žemyn kniaukimas pasigirdo kaip ir apačioje, atidarau kamaros duris, o ten – dvi mažos išsigandusios akys... Neįsivaizduoju, kaip jis ten pateko, (gal įkrito pro lubas, kažkokį plyšį ten lyg ir radau. Įslinkti pats abejoju ar galėjo – per mažas dar tam ir šunys pastoviai tykoja, ką čia pavaikius) o mums vakarykščiai išvažiuojant buvo uždarytas šaltoje, drėgnoje patalpoje, vienas! 

Antradienį, baigus darbą, jau važiavau su lauktuvėmis. Nebeliko vilčių, kad katytė bus atsitiktinai priklydusi. Akivaizdu – negyvenamos sodybos pastogė tapo jos namais. Labai prasti ir nedėkingi namai. 

Nuvažiavus, dar vienas „siurprizas“ – tik pravėrus duris, nuo lubų, iš patamsio dvi žibančios akys ir beprotiškas kniaukimas. Pastvėrusi maistą lipu kopėčiomis, o katytė neleidžia man užlipti – puola, lipa ant galvos ir rėkia! Pirma mintis išprotėjo, susirgo, ar dar kažkas baisaus... Akimirksniu atsitokėju – ji alkana. Sodybos pelės matomai jau išgaudytos, o toliau gal nenueina, nes čia laukia jos šeimyna. Iškėlusi ranką, čia pat ant spalių papilu saujelę sauso maisto ir ji kaip išprotėjusi puola ėsti, taip leisdama baigti užsiropšti. Man bemaitinant katę, (o ši vis glostosi, rėkia ir ėda, ėda glostosi ir vis rėkia) jau su prožektorium užlipa vyras, kuris atvažiavęs buvo kiek anksčiau ir nušviečia padėtį – mažiausiai keturi kačiukai! Pašviečia į pakampius – štai ant sienojaus drąsuolis ryžiukas, o va juodas, va ir mano jau pažįstamas margiukas ir dar vienas į jį panašus, galiausiai – panašu, kad iš to pavojingo plyšio lubose, išlindo ir gražuolis rainas katinėlis. Kol kas – penki. Mėginu prisikalbinti, prisikviesti maistu, bet jie žymiai atsargesni nei mama, kuri net jau ir užglostyta ir pripenėta stoja tarp manęs ir mažylio, kuriam tiesiu dešrytės gabaliuką ir taikosi pati suvalgyti... 

Tai va, tokia istorijos pradžia, o kaip mums seksis gyventi toliau, kur ieškoti ir kas galėtų suteikti sotų ir šiltą prieglobstį ar namus – baisu ir pagalvoti...

Mano mokinukai

2017 metų vasarą lankėme šunų dresūros mokyklą.

Baltas šuo – turi namus!

Kartą iš FB pasiekė informacija, kad Baltas šuo bus gaudomas, sterilizuojamas ir jam ieškoma laikina globa. Iš karto susisiekiau nurodytais kontaktais. Sutarėme dėl laiko ir... Baltas šuo, po operacijos, jau pas mus!

Jei pirmos minutės buvo kiek nedrąsios – atradus Mauriuko lovutę, viskas pasikeitė. Visa savo povyza ji pareiškė, kad jau niekur daugiau iš čia nesitrauks. 

Pagaliau, po ištisos vasaros ieškojimų, Baltas šuo rado namus! Pavadinome ją – Laukė.

Baltas šuo

2016 metų įrašas: Jau seniai buvome susitikę. Nuo tada, kai sugipsuota koja uždarė mane tarp keturių sienų. O ir bendrauti teko tik pora kartų. Buvo baikštus, apleistas, murzinas ir palysęs Baltas šuo. Abu kartus buvau prisikalbinus jį ateiti iki mūsų laiptinės. Tačiau ar tai mano klaidos, ar baimė, ar tiesiog likimas patraukdavo šuns dėmesį... kur palengva ir nutapendavo... 

Kai jau pati nebegalėjau išeiti iš namų, visa Balto šuns jaukinimosi procedūra teko vyrui. Eidamas pasivaikščioti su Mauriuku, visada kišenėje turėdavo ko nors ir Baltam šuniui. Tačiau labai greitai pastebėjo, kad šuo nevisada apsidžiaugia kąsneliu. Vėliau užėjo ir jo „namus“. Šalia vieno daugiabučio puikavosi net keli indeliai su įvairiausiais šuniškais skanėstais, tarp jų – ir su vandeniu, kažkur po laiptais paklotas minkštas ir apsaugotas nuo vėjų guolis. Apsiraminau – šuo bent jau ne alkanas. 

Jaukintis nelabai jam sekėsi... Gal Baltas šuo vengė mūsų Mauriuko, o gal aplamai nelabai pasitikėjo vyrais..? Laikas ėjo... Šuo po truputį kaip ir drąsėjo... Tik labai jau po truputį... Kartais grįžęs pasidžiaugdavo paglostęs nosytę, kartais iš rankų paimdavo maisto, o kartą net pilvelį leido paglostyti. Tada tai jau sakė: – „jei būčiau turėjęs pavadėlį, būčiau galėjęs ir parsivesti“. O kitą dieną ir vėl neprisileido... Viskas, kaip ant svarstyklių – kaip ir vyro nuotaikos: tai jis kalba Mauriukui, kaip jam reikės susigyventi su kitu šunimi, tai vėl aiškina, kaip mes neturim jokiausių galimybių jį pasiimti... 

Na, o man kasdien belieka žiūrėti pro langą, ar nepamatysiu Balto šuns... Retai jis ateina iki mūsų namo. Tik kelis kartus mačiau klaidžiojantį, arba per saugų atstumą sekiojantį paskui žmones. Bet vienas rytas buvo ypač geras – žvilgterėjusi pro langą, netikėtai išvydau, kaip Baltas šuo džiaugsmingai iškėlęs uodegą, lakstė po pievutę smagiai sau žaizdamas su kitu šunimi. Tiesa, tas Baltas šuo – mergaitė, atrodo dar visai jaunutė – šviečiančiais kaip sniegas dantukais ir be galo gerom žvitriom akutėm.

Mauriukas

Pirmos dienos namuose. Po SPA 🙂

Mauriukas pas mus atkeliavo iš Gindos. Vieną rytą darbuotojai rado pririštą prie tvoros. Turėjo dvi savaites karantinuotis ir ant Naujų metų parsivežėm į namus. 

Buvo tik oda ir kailis. Amžius 4 metai, bent jau taip nurodyta sutartyje. Neaišku ką tie metai padarė jo psichikai, o gal toks charakteris? Atrodo, kad gyventų paraleliniame pasaulyje, o šis jį labai gąsdintų. Panašus ir liko...

1 pav. „Grindoje“  – tokia buvo pirma virtuali pažintis. 2 – 3 pav. Pirmos dienos namuose

Tinutės rožynėlis

Prisiminimų vasaros, su rudenėjančiais ir pavasariniais prieskoniais 🙂 Tinutės rožynėlis. Tinutė buvo geras ir labai atsidavęs šuo. Dabar čia auga rožės... Rožė Morden Blush (viršelyje) – jos rožė.

Už juos buvau atsakinga

Maga – pirmasis, mano vaikystės šuo, nugyvenęs su mumis 16 metų. 

Kaštonė – pamestinukė, atklydusi į mūsų kiemą. Gyveno draugiškai kartu su Maga. Tik jau nebepamenu kiek. Žinau, kad netrumpai. Mama vis pašnekėdavo, kad tokia moterytė, kuri atseit labai myli šunis ją nori paimti. Aš, žinoma, prieštaravau – tačiau kartą, man nežinant, Kaštonė vis dėl to buvo jai atiduota. 

Džeris – didelis, jaunas šuniukas, kuris labai trumpai šmėstelėjo mano gyvenime, jo beveik ir neprisimenu, neturiu ir nuotraukų, tačiau iki šiol jaučiu kaltę... Žinojau, kad yra žmogus, kuriam nepatinka kai šuo loja, tačiau man taip reikėjo šuniuko ir tėvai surizikavo. Labai greitai radome jį negyvą. Po to labai ilgai neturėjome jokio šuns. 

Džiazas. Mūsų Džiaziukas. Tai ne tik šuo – jis buvo ir dalelė mūsų pačių. Visur ir visada kartu. Trumpuose išsiskyrimuose net per atstumą jausdavęs savo šeimininką. Džiaziukas buvo tapęs tarsi mūsų šeimos simboliu. Gal net talismanu. Išėjo Džiaziukas, neužilgo išėjo ir Mama... 

Tina – vaistai nuo skausmo, po Džiaziuko netekties. Čia vyras taip sugalvojo. O jeigu jau jis sugalvos... ech... Vis kankina mintis, kad kituose namuose ji būtų buvus laimingesnė... Būdavo mintyse atsiprašinėdavau: „tu nekalta, mergyte, kad tavyje norėjom matyti kitą šunį, juk tu – mums atiduodi visą save, o mes...“. Tinutė – labai protinga, labai prieraiši, labai atsidavusi... Vyro numylėtinė! Dabar ilsisi mano rožynėlyje, kurį taip ir pavadinau – Tinutės rožynėlis.