Maga – pirmasis, mano vaikystės šuo, nugyvenęs su mumis 16 metų.
Kaštonė – pamestinukė, atklydusi į mūsų kiemą. Gyveno draugiškai kartu su Maga. Tik jau nebepamenu kiek. Žinau, kad netrumpai. Mama vis pašnekėdavo, kad tokia moterytė, kuri atseit labai myli šunis ją nori paimti. Aš, žinoma, prieštaravau – tačiau kartą, man nežinant, Kaštonė vis dėl to buvo jai atiduota.
Džeris – didelis, jaunas šuniukas, kuris labai trumpai šmėstelėjo mano gyvenime, jo beveik ir neprisimenu, neturiu ir nuotraukų, tačiau iki šiol jaučiu kaltę... Žinojau, kad yra žmogus, kuriam nepatinka kai šuo loja, tačiau man taip reikėjo šuniuko ir tėvai surizikavo. Labai greitai radome jį negyvą. Po to labai ilgai neturėjome jokio šuns.
Džiazas. Mūsų Džiaziukas. Tai ne tik šuo – jis buvo ir dalelė mūsų pačių. Visur ir visada kartu. Trumpuose išsiskyrimuose net per atstumą jausdavęs savo šeimininką. Džiaziukas buvo tapęs tarsi mūsų šeimos simboliu. Gal net talismanu. Išėjo Džiaziukas, neužilgo išėjo ir Mama...
Tina – vaistai nuo skausmo, po Džiaziuko netekties. Čia vyras taip sugalvojo. O jeigu jau jis sugalvos... ech... Vis kankina mintis, kad kituose namuose ji būtų buvus laimingesnė... Būdavo mintyse atsiprašinėdavau: „tu nekalta, mergyte, kad tavyje norėjom matyti kitą šunį, juk tu – mums atiduodi visą save, o mes...“. Tinutė – labai protinga, labai prieraiši, labai atsidavusi... Vyro numylėtinė! Dabar ilsisi mano rožynėlyje, kurį taip ir pavadinau – Tinutės rožynėlis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą