2018 metų ruduo. Šie metai man kažkaip užderėjo... beglobiukais.
Vasarą šuo įsiprašė „gelbėjamas“. O prieš kelias savaites, nuvažiavus į kaimą, vis matau, kaip mano šunys vaikosi katę, kuri tai įsilipa į medį, tai po to nušokus, užbėga į namo pastogę. Aš, jau pasimokiusi su šunim, buvau atsargesnė su gelbėjimais. Nepuoliau jos jaukintis ar vežti maisto – raminausi, kad gal bus kokia atsitiktinai atklydusi iš kaimynų ar dar iš kur, o iki žiemos gal susiras sau tinkamesnį prieglobstį negu mūsų negyvenama sodyba. Na, jeigu jau kartais nutiktų taip, kad užsiliktų pas mus – kūriau planus, kaip reikės privežti žiemai daug maisto (išsiaiškinau, kad katės vienu kartu visko nesuvalgo, tik tiek kiek joms reikia), kažkaip prisijaukinti, kad pavasarį galėčiau pagauti ir sterilizuoti, nes jaučiau kad čia katytė (labai smulkutė) ir bus problemų su šeimynos pagausėjimu. Tik galvos skausmas buvo vanduo – žiemą jis užšals, o po sauso reikės atsigerti.
Tačiau... problema užklupo žymiai anksčiau. Sekmadienį nuvažiavusią ir tik įėjusią pro duris, pasitiko gailus kniaukimas... Užsiropsčiau ant aukšto, apėjau visus užkaborius – nieko, o kniaukimas netyla. Galvoju – be prožektoriaus nieko nebus. Belipant žemyn kniaukimas pasigirdo kaip ir apačioje, atidarau kamaros duris, o ten – dvi mažos išsigandusios akys... Neįsivaizduoju, kaip jis ten pateko, (gal įkrito pro lubas, kažkokį plyšį ten lyg ir radau. Įslinkti pats abejoju ar galėjo – per mažas dar tam ir šunys pastoviai tykoja, ką čia pavaikius) o mums vakarykščiai išvažiuojant buvo uždarytas šaltoje, drėgnoje patalpoje, vienas!
Antradienį, baigus darbą, jau važiavau su lauktuvėmis. Nebeliko vilčių, kad katytė bus atsitiktinai priklydusi. Akivaizdu – negyvenamos sodybos pastogė tapo jos namais. Labai prasti ir nedėkingi namai.
Nuvažiavus, dar vienas „siurprizas“ – tik pravėrus duris, nuo lubų, iš patamsio dvi žibančios akys ir beprotiškas kniaukimas. Pastvėrusi maistą lipu kopėčiomis, o katytė neleidžia man užlipti – puola, lipa ant galvos ir rėkia! Pirma mintis išprotėjo, susirgo, ar dar kažkas baisaus... Akimirksniu atsitokėju – ji alkana. Sodybos pelės matomai jau išgaudytos, o toliau gal nenueina, nes čia laukia jos šeimyna. Iškėlusi ranką, čia pat ant spalių papilu saujelę sauso maisto ir ji kaip išprotėjusi puola ėsti, taip leisdama baigti užsiropšti. Man bemaitinant katę, (o ši vis glostosi, rėkia ir ėda, ėda glostosi ir vis rėkia) jau su prožektorium užlipa vyras, kuris atvažiavęs buvo kiek anksčiau ir nušviečia padėtį – mažiausiai keturi kačiukai! Pašviečia į pakampius – štai ant sienojaus drąsuolis ryžiukas, o va juodas, va ir mano jau pažįstamas margiukas ir dar vienas į jį panašus, galiausiai – panašu, kad iš to pavojingo plyšio lubose, išlindo ir gražuolis rainas katinėlis. Kol kas – penki. Mėginu prisikalbinti, prisikviesti maistu, bet jie žymiai atsargesni nei mama, kuri net jau ir užglostyta ir pripenėta stoja tarp manęs ir mažylio, kuriam tiesiu dešrytės gabaliuką ir taikosi pati suvalgyti...
Tai va, tokia istorijos pradžia, o kaip mums seksis gyventi toliau, kur ieškoti ir kas galėtų suteikti sotų ir šiltą prieglobstį ar namus – baisu ir pagalvoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą