2016 metų įrašas: Jau seniai buvome susitikę. Nuo tada, kai sugipsuota koja uždarė mane tarp keturių sienų. O ir bendrauti teko tik pora kartų. Buvo baikštus, apleistas, murzinas ir palysęs Baltas šuo. Abu kartus buvau prisikalbinus jį ateiti iki mūsų laiptinės. Tačiau ar tai mano klaidos, ar baimė, ar tiesiog likimas patraukdavo šuns dėmesį... kur palengva ir nutapendavo...
Kai jau pati nebegalėjau išeiti iš namų, visa Balto šuns jaukinimosi procedūra teko vyrui. Eidamas pasivaikščioti su Mauriuku, visada kišenėje turėdavo ko nors ir Baltam šuniui. Tačiau labai greitai pastebėjo, kad šuo nevisada apsidžiaugia kąsneliu. Vėliau užėjo ir jo „namus“. Šalia vieno daugiabučio puikavosi net keli indeliai su įvairiausiais šuniškais skanėstais, tarp jų – ir su vandeniu, kažkur po laiptais paklotas minkštas ir apsaugotas nuo vėjų guolis. Apsiraminau – šuo bent jau ne alkanas.
Jaukintis nelabai jam sekėsi... Gal Baltas šuo vengė mūsų Mauriuko, o gal aplamai nelabai pasitikėjo vyrais..? Laikas ėjo... Šuo po truputį kaip ir drąsėjo... Tik labai jau po truputį... Kartais grįžęs pasidžiaugdavo paglostęs nosytę, kartais iš rankų paimdavo maisto, o kartą net pilvelį leido paglostyti. Tada tai jau sakė: – „jei būčiau turėjęs pavadėlį, būčiau galėjęs ir parsivesti“. O kitą dieną ir vėl neprisileido... Viskas, kaip ant svarstyklių – kaip ir vyro nuotaikos: tai jis kalba Mauriukui, kaip jam reikės susigyventi su kitu šunimi, tai vėl aiškina, kaip mes neturim jokiausių galimybių jį pasiimti...
Na, o man kasdien belieka žiūrėti pro langą, ar nepamatysiu Balto šuns... Retai jis ateina iki mūsų namo. Tik kelis kartus mačiau klaidžiojantį, arba per saugų atstumą sekiojantį paskui žmones. Bet vienas rytas buvo ypač geras – žvilgterėjusi pro langą, netikėtai išvydau, kaip Baltas šuo džiaugsmingai iškėlęs uodegą, lakstė po pievutę smagiai sau žaizdamas su kitu šunimi. Tiesa, tas Baltas šuo – mergaitė, atrodo dar visai jaunutė – šviečiančiais kaip sniegas dantukais ir be galo gerom žvitriom akutėm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą